užpentis

ùžpentis sm. (1) K, sf. 1. Sut, N, OGL I317, FrnW, NdŽ, Vlk, Snt, KlvrŽ pėdos užpakalinė dalis ties kulnim, užkulnis: Batai ùžpenčius nutrynė, skauda DŽ¹. Būdavo sutrūkę ùžpenčiai, brendi basas Srj. Negalėjau apsiaut, ùžpenčius skauda, pūslė pritrinta Prn. An nakties ùžpenčius reikia pasitept lajum – labai sutrūkę Krok. Nesiūk tokios ilgos sermėgos, ba ùžpenčius atadaužys Mlt. Kad šoka, tai net sėdimąją ùžpenčiais pasiekia Ds. Mašina tik brūkšt pro ùžpenčius (staigiai pravažiavo) Mrj. Jei merga užlipo kam nors ant užpenčio, tai to veseilioj reiks šokt LMD(Kls). Velnias įlipo viršūnėn, vilkas tik kapt ir iškando užpentį SI50(Ds). ^ In užpenčius taiko, in nosį pataiko (apie „pagadintą orą“) Ūd. Šitokiem pjovėjam aš dar nukapoju ùžpenčius (prisiveju pjaudamas) Ds. 2. N, K, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ gaidžio, žąsies pentinas: Gaidžio pentinas, ùžpentis KI579. Senoviau buvo žąsys su ùžpenčiais Pp. 3. gyvulio užpakalinės kojos kulnas: Balti užpenčiai rš. Arklio kuokštukas būna priaugęs prie ùžpenčio Brb. ^ Ar nenori pupų, ant šuns ùžpenčio spragytų? Kt. 4. N, KŽ, DŽ¹, Krsn, Ldvn, Kč apavo dalis ties kulnu: Ùžpentį apsiūk oda – ne teip greit pradils Žl. Batai dar kap nauji, o ùžpenčiai jau nudilo Ndz. Ùžpenčiai kieti padaryta, pritrins koją Btrm. Uždeda klumpei ùžpentį, kad koja geriau laikytųsi Mrj. ║ (kojinės) užkulnis: Tavo kojinės jau ùžpentis praplyšo Krok. Kad ir siūtos pančekos – vis tiek išlenkta užpentis būna Srj. 5. KŽ prk. užkampis, nuošali vieta.

◊ širdìs (dūšià) ùžpenty (ùžpenčiuose) atsidū́rė; širdìs į ùžpenčius nukrìto (nusmùko) labai nusigando: Teip išsigandau, kad širdìs ùžpenčiuose atsidū́rė Sug. Širdis iš baimės į ùžpenčius nusmùko An. Kap tik tep broliai pasakė, tai raganos dūšia atsidūrė užpenty LTR(Al).